- Aš ir vėl nieko nesuprantu... – sugrįžęs iš kiemo galvą kraipo Jonulis. – Ten tiek muselių ir vabaliukų, bičių ir tų didelių... na tų, tu žinai...

- Ten kamanės, Jonuli. – Močiutė šalin padeda laikraštį. – O ko tu nesupranti?

- Taigi jie gyvena sau, gyvena... tik – kur yra jų namai? Negi jie visi yra tokie, na tokie, kur namų neturi?

- Turi, anūkeli, kaip neturės. Eikim kartu pažiūrėti, gal rasim...

Taip jiedu ir keliauja – pasilenkdami prie kiekvieno žiedo, sustodami prie senos obels kamieno, kurio viduje pradingsta skruzdėlyčių srovė. Kur žvelgia, ką liečia, visur yra kieno nors namai.

- Atrodo, kad aš be reikalo pergyvenau, - sako priešpiečius kramsnojantis Jonulis. - Visi jie turi namus! Tik juos reikia surasti. Ar tiesą sakau?

- Tiesą. Gryną teisybę! - Močiutė paragina jį valgyti ir vėl atsiverčia laikraštį.

Selemonas PALTANAVIČIUS