Mes turime 328 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:7021
mod_vvisit_counterŠią savaitę:30379
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:97102

Labanoras

2022 m. sausio 8 d.

Labanoras – senas, tarp didžiulių miškų įsiterpęs bažnytkaimis. Ši vieta žymi savo sena, įdomios architektūros bažnyčia ir varpine. Ši bažnyčia pastatyta (vietoj anksčiau sudegusios) 1820 metais klebono Dorgevičiaus iniciatyva. Pastato sienos suręstos iš tašytų rąstų, išorėje ir viduje apkaltos lentomis. Bažnyčia ir varpinė pripažinta vietinės reikšmės architektūros paminklais.

Bažnyčioje daug vertingų meno kūrinių, ypač vertingi XVII a. pab. – XVIII a. pr. aliejumi tapytas, metalu aptaisytas paveikslas „Marija“ ir XX a. pr. sukurta skulptūra „Sėdintis Kristus“. Tai respublikinės reikšmės dailės paminklai.

Labanoras garsėja dideliais atlaidais, kurie plačioje apylinkėje vadinami Labanorine. Labanorinė yra tapusi kalendoriniu terminu: rugius reikia pasėti iki Labanorinės, vaikai prieš Labanorinę eina į mokyklą, po Labanorinės dygsta baravykai ir t.t. Kaip Žemaitijoje ir Suvalkijoje yra garsūs Šilinių atlaidai Šiluvoje, taip Aukštaitijoje (Švenčionių, Utenos, Ignalinos, Molėtų apylinkėse) – Labanorinė. Tai yra rugsėjo 8 diena - Švenčiausiosios Marijos gimimo šventė. Labanoro bažnyčioje yra stebuklingas Marijos paveikslas. Įdomu, kad jis yra ne bažnyčios viduje, bet bažnyčios sienoje, atgręžtas į šventorių. Paprastai jo nematyti, nes užstumiamas lenta, uždaromas durelėmis. Per šventes, ypač per šiuos atlaidus, atidengiamas. Pasakojama, kad kažkoks ponas, važiuodamas miškais, miške pamatė Marijos paveikslą. Paėmęs paveikslą, jį nuvežė į bažnyčią, bet paveikslas vėl atsirado miške. Nuo to laiko, kai tik ponas važiuodavo miškais, paveikslas atsirasdavo prieš jį. Sykį girtas jis kirto botagu per paveikslą, ir nuo to laiko Marijos veide atsirado įtrūkimas – rėžis. Ponui prasidėjo nelaimės. Jis pagalvojo, kad visos tos nelaimės dėl to sugadinto paveikslo. Tada, kai jis vėl važiuodamas miškais pamatė paveikslą, paėmė jį ir nuvežė į bažnyčią. Po kiek laiko jam prisisapnavo Marija ir paprašė, kad toje miško vietoje, kur pamatė paveikslą, jis pastatytų bažnyčią. Ponas vidury miškų pastatė bažnyčią ir šią vietą pavadino Laba noru (geru noru). Vėliau apie bažnyčią įsikūrė miestelis. Tokia tai senų žmonių pasakojama legenda.

Žmonės šį paveikslą labai garbina. Daro įžadus, kad kiekvienais metais rugsėjo 8 dieną apsilankys Labanorinės atlaiduose. Anksčiau į atlaidus iš tolimesnių apylinkių moterys eidavo pėsčios iš vakaro. Maldininkus miestelio gyventojai priimdavo, ir dabar priima, naktigulto. Dabar niekas neina pėsti, važiuoja savo mašinomis ar autobusais. Iš vakaro atvykusieji eina keliais aplink bažnyčią arba apie Marijos altorių bažnyčios viduje (bet tai mažuma, daugiausia moterys). Anksčiau daug suvažiuodavo arkliais, todėl miestelio gyventojai iki rugsėjo 8 dienos nukasdavo bulves, nuimdavo daržoves, kad būtų vietos, kur pastatyti arklius su vežimais. O žmonių, žmonių! Pilna bažnyčia ir šventorius, ir net aikštė už šventoriaus.

Iš Kuktiškių vieškeliu per Saldutiškį į Labanorą apie 25 kilometrus, bet žmonės važiuodavo keliais per Pavižinčio miškus. Tada susidarydavo tik 15 kilometrų. Kelias atsiremdavo į Eisetų ežero sąsmauką. Toje vietoje buvo keltas, žmonių vadinamas paromu. Kiek nuotykių ir įspūdžių patirdavo keltu keldamiesi per ežerą! Ant kelto užvažiuodavo po 4 vežimus. Iriantis arkliai baidydavosi, šokdavo per užtvarus, skęsdavo, plaukdavo. Su vežimais keldavosi tik vyrai, moterys išlipdavo ir laukdavo, kol bus keliami tik žmones. Ir tai būdavo labai baisu. Prie kelto susidarydavo ilgos vežimų eilės ir pėsčiųjų pulkai. Per tiek laiko be jokios baimės buvo galima nuvažiuoti ir vieškeliu. Laimingai persikėlus per Eisetų ežero sąsmauką, iki Labanoro buvo tik keletas (3) kilometrų.

Prisimenu, kai į Labanorinės atlaidus išvažiavo tėtė ir mama. Už poros valandų sugrįžo. Tėvą iškėlė iš vežimo, įnešė į pirkią ir paguldė į lovą. O įvyko štai kas: bevažiuojant į pakalnę, atsikratė ratų šerdekšnikas, vežimas atsikabino ir staigiai nukrito ant žemės, o arklys su vežimo pirmagaliu nudūmė į pakalnę. Vežimui krintant, tėvas susimušė nugarkaulį, dėl to jis gana ilgai išgulėjo lovoje.

Labanoras - didelis kaimas, kurio gyventojų pagrindinis pragyvenimo šaltinis – miškas. Vyrai žiemą ir vasarą dirba prie miško kirtimo ir išvežimo darbų, o moterys – uogauja, grybauja, renka vaistažoles. Visi Labanoro miškų gyventojai lietuviai. Turi Labanoras dvejas kapines ir abejose laidojama pagal pageidavimą. Visi užrašai ant paminklų tik lietuviški. Kodėl atsirado ir veikia dvejos kapinės? Aiškinama, kad senais laikais Labanoro miškai ir žemės priklausė dviem ponams. Jie savo baudžiauninkus laidojo tik jiems priklausiusioje žemėje, todėl ir iki šių laikų išliko veikiančios dvejos kapinės.

Į pietus nuo Labanoro, už 12 kilometrų į Lakajos pusę, prasideda anksčiau vadinti Baranavos miškai. Dabar jie vadinami Januliškio, Lakajos, Pasiaurių girininkijomis. Miškai nusitęsia iki Pabradės poligonų. Šiose vietovėse žmonės kalba lenkišku žargonu, dokumentuose net vienoje šeimoje vieni rašosi esantys lenkai, kiti – lietuviai. Pasilinksminimuose ar pobūviuose dainuoja tik lietuviškas dainas. Pavardės grynai lietuviškos, taip pat vietovių ir ežerų pavadinimai yra grynai lietuviški. Labanoro miškų gyvenviečių pavadinimai daugiausiai prasideda raide P ar Pa: Pasiauriai, Padaldikis, Paperšokšnė, Pašiekštis, Paaisetė, Paladokšnė, Pastovėlis, Pabaltė, Palakaja, Padumblė, Palsodė, Parudinė, Pakerotis, Paminela, Pagraužė, Papugžlinė, Padūmis, Paežys, Prudiškis, Prudiškėlė. Kaimai kūrėsi prie ežerų ir upelių, nuo kurių gavo ir pavadinimus. Žmonės nuoširdūs, draugiški ir nepaprastai vaišingi.

Anksčiau, kada Vilniaus kraštas buvo lenkų okupuotas, Baranavos miškai ir jo gyventojai nuo Lietuvos buvo atskirti (dėl to ir nutautėjo). Žmonės gyveno labai vargingai. Kertamus miškus iš valdžios nupirkdavo žydai. Jie miškuose ir šeimininkavo. Kito uždarbio vietiniams gyventojams nebuvo, todėl turėjo eiti prašyti pirklio kad duotų darbo: kirsti mišką, vežti, plukdyti sielius.

- Sunku, labai sunku buvo uždirbti zlotą, - pasakoja miško darbininkas Jusis Alfonsas iš Mozūriškio kaimo, Labanoro apylinkės.

- Žiemą dirbau miške, o vasarą nusisamdydavau sielių plukdyti. Iš pradžių plukdydavome Peršokšnos ar Lakajos upeliais į Žeimeną, o iš ten – į Nerį ir į Vilniaus lentpjūves. Visą savaitę plukdydavome iki Vilniaus. Atplukdę vienam mūsų susidėję nupirkdavome geležinkelio bilietą ir, įdavę savo įrankius ar nebūtinus drabužius, paleisdavome važiuoti traukiniu iki Švenčionėlių, o mes atgal į namus grįždavome pėsti. Kelias tolimas, virš 70 kilometrų, bet gaila buvo išleisti zlotą, taip sunkiai uždirbtą. 

Baranaviškių kaimynai labanoriškiai buvo šiek tiek geresnėje padėtyje, nes jie gyveno Lietuvoje. Nenutautėjo, taip pat ir ekonomiškai buvo stipresni.

Daug šnekama ir rašoma apie Labanoro dūdą, bet dabartiniai labanoriškiai jokios dūdos nėra matę. Matyt, jos jau seniai nėra šiose apylinkėse. Sako, kad Labanoro klebonas dar turi tokią dūdą.

Labanoras tikrai garsus miškais, sengirėmis, kuriose nemažai brandaus pušų miško. Šiuose miškuose vyko dideli įvykiai. Netoli Girutiškio ežero yra 1863 metais žuvusių sukilėlių kapai. Šiuose miškuose po karo vyko žūtbūtinės kovos. Yra dar niekieno netyrinėtų pilkapių ir piliakalnių. Prie Paperšokšnos ežero, pusiasalyje, stūkso aukštas ir status piliakalnis, apaugęs pušimis. Šalia Budrių dvaras, arba vietovė, vadinama Budrių dvaru? Taip ir nesužinojau. Senų žmonių pasakojimu, Budrių dvaras ėjo iš vienų rankų į kitas, kol neliko net ir dvaro pamatų. Vietinių žmonių nedomina praeitis, nedomina ji ir dabartinių rašytojų, kurie perka apleistas sodybas ir jų vietoje pasistato vilas. Savo raštuose garbina dabartį, nes iš praeities negyvensi… O vis tik reikėtų atsigręžti į senovę, patyrinėti, pagalvoti, o gal ir giliai susimąstyti.

Labanoras garsus ne tik savo garsiais miškais, ežerais, pelkėmis, polimais, kuriuose auga ir savita, niekur kitur nesutinkama, augalija, bet ir žmonėmis. Labanoro krašto paprasti žmonės nenutautėjo, nesižavėjo svetimybėmis, liko kaip ir užkarda joms plisti toliau.

Mano dėdė Adolfas Valiulis pasakojo:

- Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Labanore vargonininkavo Petrauskas, Petrauskų – Miko ir Kipro, tėvas. Su tėvu buvau gerai pažįstamas, nes tuo laiku zakrastijonavau Kuktiškėse. Jaunasis Kipras Petrauskas eidavo iš Labanoro į Obelius pas brolį Miką, kuris ten vargonininkavo. Eidamas pirmyn ir grįždamas atgal nakvodavo Kuktiškėse pas mane stancijoje. Miegodavo ant suolo. Po galva duodavau pagalvėlę. Pasikloti ar užsikloti jam nereikėdavo – buvo geras, linksmas ir nereiklus berniokas. Niekada ir nepagalvojau, kad Kipras bus toks garsus dainininkas.

Šis dėdės pasakojimas, kai Kipras buvo pačioje garbės viršūnėje.

Dėdė dar papasakojo, kad per atlaidus vargonininkas Petrauskas, kartu su kunigu, iš Labanoro atvažiuodavo į Kuktiškes. Kunigas buvo klebono svečias, o Petrauskas – dėdės svečias. Todėl Kipras keliaudamas pro Kuktiškes, savo tėvo rekomenduotas, apsistodavo pas mano dėdę. Kada vykdavo atlaidai Labanore, tai dėdė per atlaidus apsistodavo pas Petrauskus klebonijoje, ir ten buvo laukiamas svečias. Labanoro klebonija - senas ir didelis pastatas. Joje gyveno kunigas ir Petrauskų šeima. Per atlaidus suvažiavusiems kunigams taip pat užtekdavo vietos. Dabar, kunigą išgujus iš klebonijos, įsisteigė kultūros namai, apylinkės administracija. Įdomi detalė, tuo metu, kai kleboniją pavertė kultūros namais, jaunimas kurį laiką neidavo nei į minėjimus, nei į vaidinimus, nei šokius. Ir ne tik jaunimas, bet ir pagyvenę žmonės iš visos Labanoro apylinkės. Gal tą vietą, kur gyveno Petrauskai, reikėtų pažymėti memorialine lenta? Bet kai kurie aiškina, kad prie klebonijų tokios lentos netinka. Mano manymu, tinka, juo labiau, kad senieji labanoriškiai - Pašokščių Meidus, Labanoro Goda – dar prisimena vargonininką Petrauską ir jo sūnūs.

Labanoras yra daug kur aprašytas, bet nenuosekliai, paviršutiniškai, dažniausiai pravažiuojančio rašeivos, pagauto pirmo įspūdžio. Labanorui, kaip labai senai vietovei, reikalinga išsami studija.

Apie gyvenimą Labanore man yra pasakojęs miestelio gyventojas Pelakauskas (gimęs 1896 metais).

- Anksčiau gyvenome, nors vargingai, bet smagiai ir linksmai. Nors labanoriškiai turėjo gausias šeimas ir po mažą lopinėlį žemės, bet pas svetimus ūkininkus vaikai ganyti, o suaugę - bernauti, neidavo. Mus maitino ir rėdė miškas. Aš pats, dešimties metų berniukas, su tėvu važiuodavau į mišką. Kraudavau į krūvą nugenėtas nuo medžio kamieno šakas, nuskusdavau nuo kelmų žievę ir dirbdavau kitus miško darbus pagal savo išgales. Kada vedžiau ir sulaukiau pirmosios dukters, nusiminiau (o paskui turėjau paeiliui 5 dukteris). Bet, pasirodo, be reikalo. Kada duktė sulaukė 12 metų, veždavausi ją į mišką darbams. Dirbdavo geriau ir sumaniau negu kaimynų pusberniai. Žiemą veždavome senamiškių rąstus prie Eiseto ežero ir ežeru iki Saldutiškio lentpjūvės. Rąstų ilgis 18 – 25 metrai. Tokius rąstus vežti yra labai sunku, reikalinga didelė patirtis. Siauri ir vingiuoti miško keliukai tokiems ilgiems rąstams vežti tikras vargas.  Tokiais keliukais, prisirišęs kuolą prie galinių rogučių, šiaip taip galėdavai išvažiuoti, bet didžiausia bėda būdavo tada, kai ilgi rąstai užsikabindavo (pasikardavo) ant staigaus kalniuko. Tada jau vargas. Rąstus tekdavo iškelti iš rogių, rogėse daryti įvairius paaukštinimus ir vėl iš naujo pakrauti rąstus. Už ilgų rąstų vežimą mokėdavo brangiau. Lengviau buvo vežti paruoštus pabėgius. Į roges pakraudavome net iki 40 vienetų. Tai didelis svoris - apie 3 tonos. Prisimenu, kaip mes, keturi miško vežėjai, prisikrovę pabėgių pilnas roges, Eiseto ežeru juos vežėme į Saldutiškio stotį. Ledas nors plonas, bet stiprus. Sniegas nuo ežero nupustytas, visur vienodai ir gerai pašalę. Vežimai, traukiami arklių, eina vienas paskui kitą. Ir arkliams lengviau, ir mums smagu. Tik staiga pamatėme, kad mes važiuojame lyg kažkokia įduba. Šiek tiek tolėliau ledas iškilo aukščiau mūsų vežimų. Pirmieji pavojų pajuto arkliai, ėmė karpyti ausimis, blaškytis. Supratome ir mes. Staiga arklius nukreipėme priešingomis kryptimis,  ir ledas vėl išsilygino. Pasirodo, ledas pradėjo linkti nuo svorio, nes vežimai važiavo vienas prie kito. Gerai, kad ledas buvo elastingas, tai tik įlinko, bet neįlūžo. Arkliai mūsų, miško darbininkų, buvo ne geri, o labai geri. Šerdavome avižomis ir duodavome tiek avižų, kiek jie ėsdavo. Avižas pirkdavome Utenos, Molėtų turguose. Aš arkliui sušerdavau 50 centnerių per metus. Šieno gaudavo mažai. Mūsų visas pasididžiavimas buvo arkliai. Arklius laikydavome nedidelius, nes miške su dideliais nepatogu, sunkiau manevruoti. Pakinktai, rogės ir vežimai buvo ypač stiprūs ir lengvi. Medžiagą vežimams ir rogėms ruošdavome ilgus metus: ją gerai išdžiovindavome, vėl išmirkydavome ir vėl džiovindavome, kol pasidarydavo lengva, elastinga ir stipri. Tik iš tokios medžiagos pagaminti vežimai, rogės, ienos, lankai, pavažos atlaikydavo tokius didelius svorius. Uždirbdavome per žiemą tais laikais ne visai mažai. Atskaičius pirktą pašarą arkliams, likdavo dar ketvertas šimtų litų grynais. Tiek pat uždirbdavo per vasarą moterys ir vaikai parduodami džiovintus baravykus. Kitų grybų niekas nesupirkdavo, todėl ir nerinkdavo.

- Kodėl dabar vasarą nedygsta baravykai ir šiaip yra mažiau įvairių grybų? – paklausiau Pelakausko.

- Mokyti žmonės sako, kad grybai nustojo augti todėl, kad privažiuoja iš miestų daug žmonių, mindo ir išvarto samanas, suardo grybieną. Tai netiesa, aš manau, kad paskutiniais metais pasikeitė klimatas. Prisimenu ir ankstyvesnius metus, kai grybai keletą metų iš eilės neaugdavo, bet būdavo metų, kai jie augdavo visur, ne tik miške, bet ir papieviuose, ant takų, miško kelių, iškirstose biržėse, arti miško dirvonuose (tai sakydamas turiu galvoje baravykus). Vieną kartą grybaudamas užėjau 40 baravykų beveik dviejų kvadratinių metrų plote. Tą dieną tikrai daug kašikų (krepšių) pririnkau baravykų.

Dabar gyvenimas pasidarė lengvesnis ir geresnis, bet kiek tų ponų priviso! Paežerėmis prisistatė vilų. Anksčiau turėjome Labanoro apylinkėse du ponus, kurie mus vejojo nuo ežerų, o dabar daugybė. Vieni skelbiasi gamtos mylėtojais, kiti - gamtos apsaugos tikrintojais, ar panašiai. Veja mus nuo ežerų, atima tinklaičius, bučius, o patys gaudo žuvis, vėžius ir per naktis kelia didžiausią triukšmą savo vilose. Jie žuvis gaudo, kada nori ir kiek jiems reikia. Mums, šio krašto šeimininkams, yra didelė skriauda. Juk mes šiose vietose gimę ir augę, o žuvelės susigauti negalime. Su meškerėmis ir mums nedraudžia, bet meškeriojimas tai durnių, tinginių ir dykaduonių darbas, - užbaigė pasakojimą Pelakauskas.

1982 m.

Kazys VALIULIS