Mes turime 301 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:5956
mod_vvisit_counterŠią savaitę:19816
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:92173
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Dievas SMS nerašo - siunčia išbandymus

2022 m. gegužės 21 d.

„Iš gimtojo krašto išsivešiu žydėjimą“, - sakė Jūratė Micevičiūtė.

 

Metų pradžioje spausdinome Dalios Bukontienės interviu su Ispanijoje gyvenančia mūsų kraštiete, humanitarinių mokslų daktare, teologe, vertėja, gide, rašytoja Jūrate Micevičiūte. Tada mintyse kūriau planus, pasitaikius progai, kai Jūratė nors ir trumpam sugrįš į gimtinę, su ja susitikti ir pasikalbėti. Ir štai tokia proga pasitaikė. Jūratė Micevičiūtė, trumpam palikusi saulėtąją Ispaniją, sugrįžo į Švenčionis, o tiksliau – į Kukiškes. Šią malonią žinią pranešė bičiulė Jolita Budrytė-Abromavičienė.

Jaukiai įsitaisę „Beržuvio“ restorane, su Jūrate Micevičiūte kalbėjomės apie praeitį, dabartį, prisiminimus ir planus...

- Jūrate, pasisvečiuoti į gimtinę sugrįžai per patį žydėjimą iš Ispanijos, kur žydėjimas jau baigėsi...

- Visiška teisybė, nes Ispanijoje, kur dabar gyvenu, jau ir kaštonai peržydėjo, o čia dar žydėjimas. Toks jausmas, kad sugrįžau laike į pavasarį, jog dar kartą pasidžiaugčiau žydėjimu. Puikią dovaną iš gamtos gavau.

- O koks tavo mėgstamiausias metų laikas buvo vaikystėje?

- Vaikystėje man labiausiai patikdavo vasara. Buvau tas vaikas, kuris visas vasaros atostogas praleisdavo pas senelius Kukiškės kaime, ir tai būdavo tikras rojus. Tai buvo vaiko rojus.

- Bet kaimas buvo ir nesibaigiantys darbai?

- Taip, buvo ir darbai. Nuostabiausia, kad aš tuos darbus su malonumu prisimenu. Man, kaip vaikui, nuo mažų dienų tekdavo tų darbų vyksme dalyvauti. Kai tėvai sodindavo bulves, ir aš dar per maža buvau bulvėm mėtyti, tai rinkdavau sliekus vištoms, paskui paaugusi ir bulves mėtydavau. Teko ir prie šieno eiti. Senelis padarė mažą grėbliuką, ir ėjau. Paaugusi jau prie mėšlo kratymo prisijungiau. Mokėjau visus kaimiškus darbus ir juos dirbau. Papasakosiu šio laiko nutikimą, kuris kažkiek su mano kaimiškais darbais susišaukia. Rinkau medžiagą trečiai knygai ir važinėjau po šv. Ignaco gimtinę. Jo gimtasis kaimas kažkuo primena senus lietuviškus kaimus. Vaikštau aplink jo žindyvės namus, ieškau įdomesnio kampo fotografijai ir prieinu lauką, ant kurio pūpso mėšlo krūvytės – kaip namo vaikystėj. Vyrui ir sakau, kad tik šakių trūksta, ir galėčiau mėšlą pakratyt. Darbus, išmoktus vaikystėje ir jaunystėje, prisimenu ir moku.

- O vyras – miestietis?

- Jis yra iš Madrido, visiškas miestietis, bet jis sako, kad jam nuo vaikystės patikdavo žaluma. Žalios vejos žiūrėti eidavo į Madrido „Real‘o“ futbolo stadioną. Ir kai jis, atvažiavęs į Lietuvą pas mane, pamatė, kad čia žalia viskas, jam čia taip patiko, jog sugrįžę į Ispaniją išsikraustėm į patį žaliausią šalies kampą. Jis įsimylėjo žalią spalvą Lietuvoj.

- Ar daug pokyčių pamatai savo gimtinėj kiekvieno apsilankymo metu?

- Lygiai dvejus metus, du mėnesius ir dvi savaites čia nebuvau. Kadangi dar palyginus trumpai pabuvau, tai manyje gyvena atpažinimo džiaugsmas. Dar negaliu lyginti pokyčių. Aš tiesiog viskuo labai džiaugiuosi. Šiandien nuėjau į savo buvusią mokyklą, ir ji tokia nauja, graži, šviesi. Kur buvo žalios sienos, dabar – balta. Tokie pokyčiai labai džiugina.

- Jūrate, kaip laikosi tavo vaikystės kaimas – Kukiškės?

- Kaip ir visoj Lietuvoj, kaip, beje, ir Ispanijoje, provincijoje, tuščių namų yra, bet tie, kurie gyvenami, gražėja. Matosi, kad žmonės tvarkosi aplinką, gėles sodina. Labai gražu, kai žmonės tvarkosi. Tie namai, kurie pilni, labai gražiai pilni. Tie lizdai darosi gražūs. Tikiuosi, kad ir tie, kurie tušti, prisipildys gyvybės žmonėms sugrįžus. Provincijos tuštėjimo tendencija jaučiama visoj Europoj, bet yra ženklų, kad gali prasidėti atgimimo procesas. Tam postūmį turėjo pandemija, kai atsirado galimybė dirbti nuotoliniu būdu. Daugiau žmonių pradėjo grįžti į kaimus, nes iš čia gali dirbti. Nors šiaip esu pesimistė, bet gyvenime esu apsisprendusi optimistė, nes optimistinis požiūris į gyvenimą padeda gyventi, todėl tikiu, kad Lietuvos ir mano gimtojo Švenčionių rajono kaimai atsigaus.

- Jūrate, ar Ispanija labai tikinti šalis?

- Ispanijoje su tikėjimu dabar sudėtinga situacija. Nors deklaruojama, kad (kaip, beje, ir Lietuvoje), 80 procentų yra katalikai, bet bažnyčios – tuščios, kaip ir pas mus. Bet yra vienas skirtumas, ir tas skirtumas – Lietuvos naudai. Pas mus bažnyčia dar yra sukaupusi pasitikėjimo kreditą iš sovietinių laikų, nes bažnyčia buvo prispaustųjų pralaimėjusiųjų pusėje, o Ispanijoje bažnyčia buvo su laimėtojais – su generalisimu Franko. Nors jo jau seniai nėra, bet iki šiol bažnyčiai prikaišiojama, primenama tas Franko palaikymas, ir bažnyčia negali pakelti galvos, pasiūlyti jokios iniciatyvos, nes jai iš karto prikišamas buvimas valdančiųjų pusėje, todėl bažnyčios žmonės daugiau užsidarė tradicijose nei pas mus. Todėl tokios knygos, kokias aš rašau Ispanijoje, yra keistos, nes aš rašau apie šventas vietas žmonėms, kurie nepriklauso bažnyčiai. Beje, Ispanijoje – religijų mišinys. Daug yra musulmonų ir kitų.

- Paskutiniu metu vis daugiau kalbama apie piligrimines keliones. Jau ir Lietuvoje yra parengti maršrutai. Ispanijoje tų kelių, ko gero, daug?

- Ispanijoje piligriminės kelionės labai populiarios. Dvi knygas apie tai jau išleidau, dabar trečia atiduota į leidyklą, bet ir tai bus ne viskas, nes piligrimystės kelių Ispanijoje daug. Populiarus ėjimas taip keliais. Yra toks palyginimas – tikėti kojomis. Eidamas, būdamas vienas su savimi, žmogus ieško gyvenimo prasmės. Šis savęs ieškojimo būdas, žinoma, nėra naujas, tiesiog žmonės prisiminė gerą seniai pamirštą tradiciją – eiti neskubant. Mes dabar įpratę skubėti, nors kartais nepagalvojame, kur skubame. Mūsų smegenys ir širdis nespėja iš paskos, o, va, einant yra laiko, kai širdis ir protas eina lėtai ir viską sugeria. Yra kontaktas su aplinkine tikrove, o per tikrovę tai Dievas kalba... Tai yra geras būdas sustoti ir pamąstyti apie gyvenimo prasmę. Manau, kad gerai, jog ir Lietuvoje atsiranda piligrimystės maršrutai, gal ir jais eidami žmonės suras save. Štai šv. Jokūbo keliu žmonės eina jau 1200 metų, bet populiarumas nemažėja. Dabar ypač jaučiama ta trauka, kuri vedė mūsų protėvius. Mes tarsi įbrendame į tą seną laiko upę ir einame. Tai yra būdas pajusti senąjį dvasingumą.

- Jūrate, kartais keistai atrodo, kad piligrimų nemažėja ir 21-ame amžiuje, kai tiek informacijos, būdų patenkinti savo smalsumą.

- Gal anksčiau žmonės ir buvo, iš mūsų laiko žiūrint, tamsūs, bet giluminės problemos tai tos pačios buvo. Tarkim, žmogui amžiaus vidurys, ir staiga kyla klausimai: kokia mano gyvenimo prasmė? Kodėl gyvenu? Ir aš pažįstu ne vieną žmogų, kurie ėjo šv. Jokūbo kelią, norėdami rasti atsakymus į šituos klausimus. Gali būti ir kiti kankinantys žmogų klausimai. Prieš tūkstantį metų buvo lygiai tokios pat problemos,  kaip žmogaus praradimas, saugumo praradimas arba sugriūna visas gyvenimas per vieną akimirką. Jokūbo kelio maršrutas yra labai susijęs su žmogaus atgimimo idėja. Nes einama iš rytų į vakarus, kaip eina saulė. Mes mirštam kartu su saule su viltimi, kad, kaip ir saulė, prisikelsim. Laikas žmogaus vidinių problemų nepakeitė. Mes tiesiog žinom, kaip gyventi patogiai. Anksčiau jodavo arkliais, dabar važiuojam automobiliais, skrendam lėktuvais ir daug greičiau. Mes gyvenam patogiau, bet su vidinėm problemom gal net prasčiau susitvarkom. Mes per daug greitai gyvenam, per daug skubame. Mano knygos yra skirtos tam, kad išmoktume perskaityti prieš mus gyvenusių ir ieškojusių savojo „aš“ žmonių paliktus ženklus, kaip „nulaužti“ tą kodą, kuriuo užkoduota protėvių palikta išmintis. Esu tarsi savotiškas hakeris. Piligrimų keliais eina įvairių tautybių ir rasių žmonės iš viso pasaulio. Visi jie ieško to paties. Aš pati gyvenu ant šiaurinio Jokūbo kelio ir matau, kokie žmonės eina.

- Jūrate, ar pati jau išbandei Jokūbo kelią?

- Ėjau mažą atkarpą. Kol kas dar nebuvo reikalo viso praeiti. Aš esu tarsi batsiuvys ne batų – vedu kitus, bet pati dar nėjau viso kelio. Dar reikia pribręsti tam, - šyptelėjusi sako mano pašnekovė Jūratė Micevičiūtė.

- Jūrate, vesdama žmones, lydėdama juos po šventas vietas, matai žmonių emocijas. Kokios jos būna?

- Būna labai įvairiai. Įdomiausia, kad skirtingiems žmonėms prakalba skirti dalykai. Kartais žmones užkabina skirtingi dalykai. Visai ne tie, kurie man atrodė svarbesni. Mano, kaip gido, vaidmuo – privesti prie šventų vietų, relikvijų, o žmogus pasiima tai, kas jam svarbiausia. Būna visko. Žmonės ir apsiverkia, ir emocijos išsiveržia, bet dažniausia ne ten, kur tikėjausi. Vienaip ar kitaip primelstos vietos turi savo trauką ir paliečia žmogų. Labai įdomu stebėti žmonių reakcijas, ypač tom akimirkom, kai įvyksta susitikimas su Dievu. Būna ir kritiškų reakcijų, kai žmonės tiesiog užsidaro.

- O ką pati jauti, prisiliesdama prie šventų relikvijų, tarkim, kryžiaus, apie kurį rašai?

- Su tuo kryžium labai įdomu. Jį galima paliesti. Pas mus Lietuvoj yra trys skiedrelės skirtinguose vienuolynuose, prie jų negali prisiliesti, o Ispanijoje saugoma didžiausia pasaulyje Tikrojo kryžiaus relikvija, kurią galima net paliesti. Nuvažiavom su vyru pirmą kartą tiesiog pasižiūrėti, aplankyti relikvijos. Tuomet dar net knygos neketinau rašyt. Prisimenu, kaip prisilietusi prie to kryžiaus, pajutau medžio tokį neeilinį švelnumą. Tarsi jaustum, kad daugiau nei tūkstantį metų jį lietė. Tokio švelnumo niekad nesu jautusi. Čia toks buvo pojūtis, o pasąmonėje staiga sukirbėjo mintis - o jeigu tai yra tas medis, ant kurio buvo nukryžiuotas Kristus... Šimtaprocentinio įrodymo nėra. Ta vieta, kurią liečiau, buvo kairio skersinio skylutė, kur buvo prikalta Kristaus ranka. Tos skylutės jau nėra, ją nugludino laikas ir žmonių prisilietimai. O jei iš tikrųjų, pridėjusi ranką aš pasisveikinau su Kristumi. Kontaktas tai įvyko. Net dabar, kai pasakoju, šiurpuliukai per kūną eina. O tada man net silpna pasidarė... Vyras yra tradicinis katalikas, labai tikintis, tai pagarbiai palietė ir tokių emocijų nepatyrė, - dalinasi prisiminimais apie pojūčius prisilietus prie šventos relikvijos mano pašnekovė.

- Jūrate, ar nuo vaikystės buvai tikinti?

- Močiutė pradžioje mane išmokė ir poterių, ir melstis, bet paskui buvo atkritimas, kai mokykloje girdėjau kitokius pasakojimus. Prisimenu, kaip parėjusi namo močiutei aiškinau, kad ji nieko nesupranta, ir Dievo nėra, nes kosmonautai nuskrido į kosmosą ir Dievo nerado. Žinoma, močiutė labai nervindavosi. Paskui, kai į universitetą įstojau, pamaldžią draugę nervinau dvejus metus. Paskui įvyko virsmas, ir aš sugrįžau prie tikėjimo šaltinio, sugrįžau tada, kai  man buvo blogai, ir tada jau mane nervino panašūs pasakojimai. Visada gerai, kai išėjęs gali sugrįžti ten, kur visada esi laukiamas. Žmogus, kaip Dantės pragare, turi praeiti ratus, kad galėtų sugrįžti prie tikėjimo.

- Leidykloje jau guli trečia tavo knyga. Kaip ji vadinsis ir apie ką ji bus?

- Ji vadinsis „Švento Ignaco kelias – žmogaus tapsmas“. Tai tarsi atsakymas į dabar madingą savirealizacijos siūlymą. Atrodytų, pagal šią teoriją žmogus tarsi pumpuras ima ir skleidžiasi, o šv. Ignaco požiūris – kitas: žmogus „stato“ pats save. Yra toks posakis, kurį cituoju: „Laikas nėra smėlio laikrodis, kur byra smiltys, o yra pjovėjas, kuris riša pėdus.“ Tai yra žmogaus tapsmas. Šventas Ignacas sukūrė dvasines pratybas – žmogaus savęs formavimo metodą, savęs kūrimo, savo sielos mankštinimo, kuris padeda žmogui „statyti“ save. Beje, iki šiol tas metodas naudojamas ir puikiai veikia. Šv. Ignacas, kaip dvasios, sielos mokytojas yra nepralenkiamas, o pirmasis jo mokinys buvo jis pats. Egzistuoja šv. Ignaco kelias, ir knyga padės susipažinti su šv. Ignacu. Iš išmintingo žmogaus yra ko pasimokyti. Dievas žmogui AMA žinutės neatsiunčia, o kalba per gyvenimo įvykius, ir nuo to, kaip žmogus atsakys į Dievo iššūkį, priklauso, kokiu keliu pasuks. Dialogas su savo kūrėju vyksta kiekvieną akimirką.

- Šiandieną aplankei savo buvusią mokyklą. Kokie jausmai užplūdo?

- Oi, prisiminiau! Daug prisiminiau! Pirmiausia - savo pradinių klasių mokytoją, prisiminiau ją, sutikusi jos sūnų. Nors buvau moksliukė, vidurinę baigiau aukso medaliu, bet gavau du dvejetus. Pirmąjį man parašė būtent mano mylima pradinių klasių mokytoja Uzialienė. Gavau už tai, kad neišmokau daugybos lentelės. Žinoma, gavusi dvejetą apsiblioviau, bet nuėjusi namo išmokau daugybos lentelę. O kitą dvejetą, berods, mokytojas Albertas Dinda parašė. Beje, kai vėliau paklausiau Alberto Dindos, jis nepaneigė to fakto ir sakė, kad visada laikėsi principo, jog mokinys be dvejeto, kaip kareivis be šautuvo. Džiugina atjaunėjusi mokykla. Šviesu, gražu. Į seną mokyklos suolą neįmanoma sugrįžti.

Mane daugiau jaudina sugrįžimas į tėvų, senelių namus. Gaila, jau negalėčiau į savo vaikystės vasaras sugrįžti. Geras tada buvo gyvenimas. Nors sugrįžti neįmanoma, bet prisiminimai sušildo širdį. Kai žmogus save „statai“, tai pirmos plytos yra iš ten – tėvų, senelių namų, jos šildo iki šiol.

- Kokius įspūdžius išsiveši iš gimtinės?

- Išsivešiu žydėjimą! Nuostabų žydėjimą! Pas tėtį prie namų visa žieduose skendinti ieva. Buvau prie Sėtikio ežero, prie nuostabaus Verdenės šaltinio, prie kurio eidavau nuo vaikystės. Visa tai išsivešiu ir saugosiu iki kito susitikimo su gimtine, - baigdama mūsų pokalbį sako mano pašnekovė Jūratė Micevičiūtė. O aš, linkėdamas jai gero kelio, sakau iki susitikimo rudenį, kai būtinai pakeliausime po Švenčionių kraštą.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis