Mes turime 90 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1182
mod_vvisit_counterŠią savaitę:20854
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:125491
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:107500

Grąžinimai

2022 m. rugpjūčio 6 d.

Pasiskolino kaimynas Jonas grąžtą ir neatiduoda. Sako, kad paskolinęs Petrui. O Petras man neatiduoda, nes skolinosi iš Jono. O grąžtas tai mano!

Permokėjo žmogelis mokėdamas mokesčius per internetą. Būtų mokėjęs pas „ciocę“ įstaigoje, tai viskas būtų buvę gerai. Ji nebūtų paėmusi daugiau negu reikia. O čia žmogelis netyčia kablelį ne vietoje padėjo. Būtų sumokėjęs mažiau nei reikia – iš karto „ateitų“ priminimas. O čia sumokėjo dešimteriopai daugiau. Nei „miau“, nei „ku-kū“ – nieks nieko neatsiuntė, nepaklausė – programa fiksuoja tik nepriemokas. Žmogelis pagaliau prisibeldė iki konsultanto, išaiškino problemą. O tas porina, sako, nesijaudinkit, jūs sumokėjote „gerokai į priekį“, bet mes jums permokos negrąžinsime. Nėra tokios galimybės. O žmogui visas atlyginimas nuėjo „į užpakalį“ – neturi iš ko pragyventi, nors mokesčiai ir sumokėti.

Žmogus nusipirko kažkokį nepigų daiktą, namuose išpakavo – žiūri, kad ne ta spalva, be to, dar atrodo, tarsi būtas numestas, nes kreivas. Braunasi į parduotuvę, aiškina problemą. O tie – įpakavimas pažeistas, nepriimsime! O tai kaip jis galėjo tą daiktą apžiūrėti, jei nepermatomoje dėžėje buvo supakuotas? Vitrinoje tai buvo labai gražus.

Nuvažiavo žmogelis į degalinę, labai skubėjo. Prisipylė degalų, susimokėjo, išvažiavo. Kiek pavažiavus variklis ėmė „čiaudėti“ ir užgeso. Nutempė į dirbtuves. Meistrai juokiasi, kad vietoje benzino „soliaros“ prisipylęs. Gerai, kad mašinos variklis laiku atpažino netinkamą kurą. O žmogelis iš visos dūšios prisipylė pilną baką, mat ruošėsi keliauti į pajūrį. Grąžintų jis tą „soliarą“, bet nieks tokios nepriims – benzinu atskiesta. Šitokie pinigai išskrido vėjais, juk litras dabar net du eurus traukia! Išgelbėjo kaimynas. Jo traktorius visokį „bizalą“ priima, net nafta galima laukais lakstyti. Bet už tai kaimynui reikėjo dar puslitrio. Už tai, kad tokį kurą persipylė į traktorių.

Matininkai matavo žemę. Kaip ten jie matavo – nieks nežino, tačiau gavosi taip, kad du sklypai vienas ant kito gerokai užsiklojo. Ilgai vaikščiojo žmogelis nuo Ainošiaus pas Kaipošių. Vieni nieko negali padaryti, kiti padarytų, bet negali, nes žemelė kažkam jau anksčiau buvo atiduota. Tai vietoje kelių hektarų žmogeliui liko tik pushektaris, o ir prie to reikėtų malūnsparniu atskristi – kelio nėra. Kelias būtų, jei visas sklypas būtų tekęs šitam žmogeliui. Gali perdaryti „popierius“ – likusią dalį atiduotų už kelių kilometrų. Tai ką, jis gi karvės kasdien netampys pirmyn-atgal.

Su tomis žemėmis daug keistų dalykų buvo, kai žmogeliai prisinuomojo po keliasdešimt arų. Atėjo matininkai su buvusiais savininkais – nieko padaryti negalima, nes žemė „užimta“. Norit – atsiimkit tokią „su skylėm“.

O dar gražiau buvo, kai žemę pradėjo kilnoti iš vienos vietos į kitą. Va, čia tai linksmybės prasidėjo. Įsivaizduokit: keli hektarai užpelkėjusios paežerės kažkokiame užkampyje staiga pakyla kaip koks erelis ar ugnimi alsuojantis slibinas ir nutupia prie kito ežero tokioje vietoje, apie kurią ne vienas pasvajotų. Sako, kad taip padaryti galima, nes savininkui priklauso tik kažkoks paviršinis sluoksnis. Žinoma, yra šalių, kur gal net iki Žemės centro yra ta nuosavybė. Tai ten žmonės visokias kasyklas įsirengdavo, naftą pumpuodavo. O čia kaip kokį kilimą – susivyniojai žemės paviršių, nusinešei į kitą vietą ir išvyniojęs ištiesei ir statykis palapinę. Vienas taip ir padarė – derlingą žemę išsivežė savivarčiais. Nusišaukit!

Tai nenustebkit, jei vieną kartą atvykę poilsiauti į tėviškę, vietoje miško pamatysit plytintį lauką – žinokit, jūsų miškas išėjo nežinomais keliais. Kažkas gal dar ims jus raminti, esą jums netyčia gerą darbą padarė. Ar pirtelė, pastatyta ant ežero kranto, kažkur tapu-tapu iškeliavo, nors vištos kojelių ir neturėjo. Gal po ilgų paieškų Lietuvoje, internete ir visokiuose „tviteriuose“ pagaliau surasit. Bet kaip grąžinti atgal? Juk jeigu nebuvot kokiose slaptose vietose įbrėžę tik jums vieniems suprantamų ženklų – beviltiška. Tokių pirčių dabar...

Šiek tiek daugiau kaip prieš šimtmetį paskelbėme nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymą. Statėme statėme, susigrąžinome Klaipėdos kraštą, o čia kaimynai čirkšt – nurėžė gabalą priešingoje šalies pusėje. Taikintojai privertė abidvi puses sustoti, „neeskaluoti“, susitaikyti. Bet neįkalbėjo grąžinti. Ir gera valia negrąžino! O buvome dvi jaunos ką tik atsikūrusios kaimyninės valstybės. Tik praėjus mažne dvidešimčiai metų vėl netekome Klaipėdos krašto, o Vilniaus kraštą „grąžino“ dar kiti kaimynai su „tam tikromis sąlygomis“. Antrojo pasaulinio karo metais paprasti žmonės iš viso nieko negalėjo suprasti. Protingesni kažką vapėjo apie „Ostlandą“. Kaimiečiai žiūrėjosi, kaip išmaitinti šeimą ir mažiau painiojosi ten, kur valkiodavosi kariškiai, viltingai laukė kuo gi čia viskas pasibaigs. Po to karo pagaliau jau turėjome Klaipėdos ir Vilniaus kraštus, net Dieveniškių „apendiksą“ ir... „lygiavimą į rytus“. Be to dar mums, laimės kūdikiams, atiteko vienas geležinkelio bėgis šalia Adutiškio, nes kitas buvo atiduotas draugams Baltarusiams kartu su stotele „Godutiški“. Reikia gi su draugais savo geru dalintis.

Gal dar kas prisimenate tokią Tautų draugystės hidroelektrinę? Ne, ne Kauno, ne! Mokėtės gi kadaise: „Prie Drūkšių ežero, toj pusėj, kur saulė teka iš rytų, lietuviai, latviai, baltarusiai...“. Kartu statė 1953 metais, o 1996 metais išnuomota Lietuvai 99 metams. Mat jos šliuzai buvo pritaikyti ežero vandens lygiui reguliuoti, kas buvo naudinga Ignalinos atominės elektrinės reaktorių aušinimui. Mainais Baltarusija gavo sanatoriją „Belorus“ Druskininkuose, taipogi 99 metams. Taigi iki 2065 metų! O tai ką mes dabar darome su tais šliuzais, juk atominė seniai nebeveikia? Ir dar turėsime daryti dar 43 metus... Gal grąžinkime. Ar pastatykim generatorius ir tegul gamina elektrą. Tuo metu „net“ 300 kW galia buvo. Gal dabar išspaustume kokius 500 kW. Vis šis tas. O kaimynai ar mums grąžins sanatoriją? 1996 metais mainai atrodė lygiaverčiai, gal tie šliuzai net vertingesni už sanatoriją buvo... O sanatorija? Ji ir Afrikoj – sanatorija. O šliuzais gal tik varlės dabar naudojasi.

Štai panašioje sanatorijoje vienas antros jaunystės vyras sau moteriškę „nutvėrė“. Visai graži, tik ar neatsiras jos vyras ir nepareikalaus grąžinti. O gal dar ir kokią kompensaciją prisiteis…

Ateina pas seną žmogų Giltinė ir praneša, kad jam jau visai nedaug liko, jau reikia ruoštis išeiti ir jis galįs išreikšti paskutinį pageidavimą. Tas prataria:

- Noriu susigrąžinti jaunystę!

- Ar tikrai dabar tu nori būti jaunas?

- Taip!

- Imk štai savo laikrodį ir suk jo rodykles atgal. Kiek atsuksi – tiek pajaunėsi! - ir nusikvatojo.

Tas sukdamas rodykles pastebėjo, kad maždaug per vieną minutę atsuka vienerius metus. Jau ir radikulitas ir sąnarių skausmai dingo, ima jausti visokius kvapus, gėlių spalvos darosi ryškesnės. Veidrodyje įžvelgė, kad ir jo išvaizda jaunėja. Suka toliau rodykles ir jaučia, kad sugrįžta jo pilnametystė, bet tuo metu pajunta, kad jo siela jau išeina iš jo kūno. O Giltinė primena:

- Aš gi tavęs klausiau, ar tikrai tu dabar nori būti jaunas?

- Ne, aš nenorėjau mirti jaunas! - atsako žmogelio siela, skrisdama į dausas.

Tai čia pasaka. O būna rimčiau. Kažkas ateina pas grožio chirurgus ir prašo grąžinti jaunystę. Fantastai! O kaip grąžinti, jei nepaėmei? Išlygina raukšles, nusiurbia riebalus, išpučia žandus, prikelia antakius, bet prikelti jaunystės negali. Dar gražiau būna, kai atlekia kokia poniutė pas būrėją ir prašo sugrąžinti vyrą. O to vyro ir pėdos seniai ataušusios. Tai iš kur jį dabar? „Išrašyti“ kokį per paštą? Jis visokiais jam nebūdingais darbais užsiiminėja, matyt, dėl netradicinių užsakymų laiškų ir siuntų nespėja gabenti.

Oi, gana čia tauzyti. Matau, ateina kaimynas. Iš jo buvau pjūklą pasiskolinęs. Negi savu pjūklu senus lentgalius su vinimis pjaustysi. Jau tikrai teks grąžinti, vakar vakare iki išnaktų galandau, nes visai pribaigęs buvau. O jūs pagalvokite apie visokius kitus „grąžinimus“, kurių mūsų gyvenime buvo sočiai.

Izidorius KIMSĖNAS