Pasitikėjimas neregimybe

Jono evangelijos ištrauka (Jn 2, 13-22) pasakoja apie žydų pasirengimą Velykoms, t.y. perėjimo iš Egipto nelaisvės į Pažado žemę iškilmei, švenčiamai kiekvienais metais. Išėjimas iš Egipto – vieną kartą nutikęs įvykis, bendruomenei primena apie slaptingojo, slėpiningojo Dievo veikimą. Kartu šis įvykis nuolatos skatina prisiminti pačios bendruomenės pastangas einant tikėjimo keliu, visuomet ir įvairiais būdais išbandomą tautos pasitikėjimą neregimybe, žmogaus ir Dievo bendrystės santykio brandinimą. Švenčiantis žmogus prisimena perduotą tikėjimo kraitį ir jį labai asmeniškai įdabartina savojoje patirtyje, savajame kelyje.

Reikia tik įsivaizduoti tą didįjį sujudimą, tą pasiruošimą masinei liturgijai – Dievo garbinimui. Šalia šventų apeigų atsiranda tiek daug buities, paviršiaus, erzelio ir prekybos. Gal ir mes pasijuntame kartais ne garbinantys, dėkojantys ir šlovinantys Dievą, bet greičiau užsiimantys šalutiniais dalykais – prekyba, derybomis, ambicijomis, šūkavimu. Tai chrestomatinis turgaus reiškinys.

Tokiame sujudime pasirodęs Jėzus sugriauna visą tvarką, visas nusistovėjusias taisykles, viską, kas buvo žinoma ir aišku. Ir kaipgi galėjo nesukilti visi prekiaujantys, visi pasiruošę turgui ir bizniui? Jėzus, pasirodęs šventyklos prieangyje, įveda savo tvarką ir suardo šventės programą – išvaro susirinkusiuosius, išbarsto pinigus, sugriauna sutartus sandėrius. Ką galėtų reikšti toji nežabota jo savivalė? Ką reiškia Jėzaus rimbas? To paties klausia ir apstulbę žydai: „Kokį ženklą mums galėtum duoti, jog turi teisę taip daryti?“

Atrodo, kad jokio kito ženklo ir nebereikia – Jėzaus įnešta sumaištis ir yra pats iškalbingiausias ženklas, paliudijantis šventyklos, kūno ir bendruomenės tikrumą ir vienybę. Mokytojui truko kantrybė, nuo šiol nebetoleruojamas joks paviršius, joks dirbtinumas žmogaus ir Dievo santykių šviesoje. Šis gestas kalba apie esminį garbinimą širdyje, širdies polinkį į Dievą. Tikrasis perėjimas iš dykumos, tamsos ir nuodėmės įvyksta tik Jėzaus asmens dėka. Jis yra tas, kuris pakelia ir perveda, paduoda ranką tamsybėse, išveda žmogų iš netikrų, nebrandžių santykių ir dovanoja gyvenimo kokybę. Žydams, prisirišusiems prie išorinio kulto ir raidės, lieka visiškai nesuprantama Jėzaus kalba apie šventyklą ir jo, kaip tos šventyklos šeimininko, vaidmenį.

Kaip suvokti griaunantį ir per tris dienas „kūną“ atstatantį Jėzų? Kaip tik vėlesnė jo auka, kančia, mirtis ir prisikėlimas, tai ir parodys, kad Jis yra Kūno (žmonių bendruomenės) šeimininkas, prikeliantis žmogų naujai kokybei, naujam santykiui ir naujai bendrystei su savimi, kitu, esančiu šalia, ir Dievu. Jėzaus asmuo, ir jame apsireiškęs vienatinis Dievas, atveria naują šventyklos prasmę. Jis yra toji tikroji šventykla, kuri naujai kviečia žmogų, naujai jį suvienija su kitais, naujai jį kaip atkurtąjį, prikeltąjį žmogų išaukština. Šventykla nuo šiol kalba ne tik apie baigtinius kulto veiksmus ir užburtą ratą, bet dar sykį nurodo, kad tikroji maldos vieta, esminis Dievo ir žmogaus bendrystės kambarėlis yra širdis. Joje ir prakalba, sužydi Kūrėjo ir kūrinio santykis, dar sykį rodantis į unikalų gyvenimą, jau neribojamą išorės ir mirties, bet suteikiantį šviesos dabarčiai ir keliui, kuriuo kasdien į Prisikėlimą brendame.

Justas JASĖNAS