Peržengus gruodžio slenkstį, gamtoje prasideda tamsiausias metas. Žiemon brendančioje žemėje tik šermukšnis džiugina akį: jis nepasiduoda laikui ir savo uogų raudoniu žiemos ūkanose pasakoja, kad karčiausias - bėgančio laiko skonis. Retsykiais pasirodanti saulė tiesia bauginančius šešėlius. Prosenovėje žmonės galvodavo, kad piktosios žiemos jėgos nužudo augmeniją ir įkalina saulę. Savo apeigomis jie stengdavosi sukurti Visatą iš naujo. Tik jai atsikūrus vėl pradėsiąs tekėti laikas, sugrįš saulutė, suvešės augmenija. Pagal senąjį kalendorių Žiemos saulėgrįžos šventė – Saulės, šviesos laukimas prasidėdavo gruodžio viduryje. Tokiais ilgais ir tamsiais vakarais žmonės rinkdavosi būrin. Kiekvienas laikas turėjo savo darbus ir dainas. Daugelyje žiemos dainų minimas elnias devyniaragis. Elnias – senosios lietuvių genties totemas, o devyniaragis todėl, kad pagal senąjį mėnulio kalendorių tai – savaitės trukmė. Prosenovišką kultūrą pakeitė krikščionybė. Po Lietuvos krikšto Saulėgrįžos laukimo metas buvo sutapatintas su Adventu, prasidėdavo nauji liturginiai bažnytiniai metai. Gruodžio 13-ąją pradėta minėti šv. Liucijos arba Šviesos dieną. Šv. Liucija yra Sirakūzuose gyvenusi mergelė. Iš jos legendos buvo sureikšminta tyrumo ir ugnies simbolika, taip reikalinga šio meto nykumos slegiamam žmogui. Nuo tos dienos vakaras nebeilgėdavo. Gruodžio 21 d. 12.45 val. šiemet įvyko žiemos saulėgrįža. Diena truko 7 val. 14 min. 20 sek. Sausio 6 d. ji jau bus 15 min. ilgesnė.

Dovanų dalintojo atsiradimo istorijos

Manoma, kad III ir IV a. sandūroje dabartinės Turkijos teritorijoje gyveno vyskupas Mikalojus Myrietis, vėliau tapęs šventuoju. Jis žinomas dėl slapta atliktos labdaringos veiklos ir dosnumo, pagarsėjo skurstančio krikščionio dukroms davęs kraitį, kad šioms nereikėtų tapti prostitutėmis. Šv. Mikalojus, daugelyje šalių vadinamas šventuoju Nikolu, yra jūreivių, pirklių, lankininkų, vaikų, prostitučių, vaistininkų, advokatų, lombardininkų, kalinių patronu, Amsterdamo miesto ir Rusijos globėjas. Bažnytinėse misterijose šv. Nikolas pakito ir įgavo daugiau linksmumo ir gyvybės. Jį lydėdavo riteris Ruprechtas: rūsčios išvaizdos barzdočius, apsitaisęs odiniais drabužiais. To riterio pareiga – pabarti padaužas ir išdykėlius, nubausti neklusnius, nemokančius poterių vaikus. Ilgainiui šie du personažai tapo vienu. Iš riterio Kalėdų Senelis paveldėjo platų odinį diržą ir plevėsuojančią barzdą. Tikėdavo, kad šventasis baltu žirgu atkeliauja vidurnaktį. Į savo kurpaites, pastatytas prie lovos, žirgui įdėdavo ėdesio, o iš ryto jose arba kojinėse rasdavo dovanėlių. Kitur šv. Nikolas taip pat susimaišė su vietinio folkloro personažais. Įvairių elementų prisidėjo ir iš germanų mitologijos. Jų folklore pasakojama apie dievą Odiną, kuris kasmet per žiemos saulėgrįžą medžiodavo su kitais dievais ir jo karalijoje gyvenančiais kariais. Vaikai pridėdavo batus morkų, šiaudų arba cukraus ir palikdavo prie kamino, kad iš jų galėtų paėsti skraidantis Odino žirgas Sleipniras. Atsidėkodamas Odinas pakeisdavo maistą dovanomis ar saldainiais. Šis paprotys išliko Belgijoje ir Nyderlanduose, o po krikščionybės atėjimo buvo susietas su šv. Nikolu. Odinas vaizduotas panašiai kaip šv. Nikolas: senas žmogus su barzda. Įvairiose šalyse Kalėdų Seneliai vadinami skirtingai: Daidi na Nollag - airiškai, Weinachtsmann – vokiškai, Joulupukki (Kalėdų ožys) – suomiškai, Joulumuori (jo žmona Julenissen) – norvegiškai, Tomten (Jultomten) arba Julbocken (Kalėdų ožys) – švediškai, Julemanden (Kalėdų vyras) – daniškai, Babagjyshi arba Babadimri – albaniškai, Jouluvana – estiškai, Ziemassvetku vecitis – latviškai, Noel Baba – turkiškai, Kyš Baba (su dukra Kar) – totoriškai ir kt. Įdomu, kad islamiškųjų šalių seneliai dėvi žalius rūbus, nes tai šventa jiems spalva, slaviškieji - mėlynus, nes siejami su šalčiu, vakarų pasaulio – raudonus, nes tai paveiki reklaminė spalva… Sąsaja su Kūdikėlio Jėzaus gimimu atsirado tik Liuterio laikais, o vaikams dovanėlių pakakdavo tiek, kiek telpa į vieną kojinę.

1626 m. olandų laivai, priešakyje su fregata „Goede Vrove“, kurios pirmagalyje puikavosi medinė jūrininkų globėjo šv. Mikalojaus figūra, atplaukė į Naująjį pasaulį. Laimės ieškotojai iš indėnų už 24 dolerius ir karoliukus nusipirko žemės ir įkūrė gyvenvietę Naujasis Amsterdamas. Perėjūnų dovanas atvežęs medinis šv. Mikalojus iš laivo pirmagalio buvo perneštas ir pastatytas pagrindinėje aikštėje. Dabar tas kaimelis žinomas Niujorko vardu. Paprotys per naujojo Amsterdamo koloniją pasiekė Ameriką ir tapo kojinių kabinimu prie židinio. Naujojo pasaulio gyventojų olandų lūpose šv. Mikalojaus vardas, skambėjęs kaip „Sinter Klas“ palaipsniui išvirto į „Santa Klass“, o vėliau ir į „Santa Klaus“. Santa Klauso vardą pasaulyje populiarino ir amerikiečių diplomatas ir rašytojas V.Irvingas. 1809 m. jis išleido knygą „Tikroji Niujorko istorija nuo pasaulio sukūrimo iki olandų dinastijos pabaigos, papasakota tėvo Knikerbokerio“. Knikerbokeriais tais laikais buvo pravardžiuojami olandų kilmės niujorkiečiai. Rašytojas pridėjo nemažai savo fantazijos. Amerikoniškojo Santa Klauso įvaizdžio kūryboje daug „nuveikė“ ir 1822 m. prieš Kalėdas paskelbta C.C.Motore poema „Šv. Mikalojaus apsilankymas“ dar žinoma kaip „Naktis prieš Kalėdas“. Jis eilėmis aprašė Kalėdų Senelio kelionę aštuoniais elniais. Tada galutinai „paaiškėjo“, kad Kalėdų Senelis gyvena šiaurėje, o ne Ispanijoje, kaip manė olandų vaikai. Taip šv. Mikalojus virto Santa Klausu, taip tapo dėdule, kuris pas vaikus atvyksta pasikinkęs elnią, židinio kaminu - kaip koks šamanas - nusileidžia į miegamąjį ir ten palieka dovanėlių, taip Santa Klausas atsisakė savo vyskupo mitros ir pakeitė ją slidininko kepuraite, kokią nešiodavo lapiai.

Elnias, vardu Rudolfas Raudonnosis, sugalvotas kiek vėliau. Amerikonizuotą Santa Klauso vaizdinį žurnale „Harper's“ 1860-1880 m. išplėtojo dailininkas T.Nastas. Santa Klausas susietas su Šiaurės ašigaliu, rašyta, jog jis turi gerų bei blogų vaikų sąrašą. 1885 m. iki tol rengtas įvairiaspalviais kostiumais, jau be šventojo nimbo Santa Klausas ant kalėdinio atviruko pasirodė apsivilkęs raudonai. Ši apdaro spalva tapo populiariausia, nes Santa Klausas tapo reklamos „auka“: 1922 m. amerikoniška „Coca Cola“ kompanija, kurios firminė spalva buvo raudona, nusprendė pasitelkti Santa Klauso vaizdinį savo reklaminiams tikslams. Žiemą gaivinančių gėrimų pardavimas smarkiai krenta, tad „Coca Cola“ vadybininkai nusprendė žmonėms į galvas įbrukti naują šūkį: „Troškulys nepaiso sezonų“. Santa Klausui, nešančiam maišą su vaikams skirtomis dovanomis, į rankas įspraudė dar ir butelaitį su „Coca Cola“. 1931-1964 m. Santa Klausą su šio gėrimo buteliu piešė dailininkas H. Sundblomas. Realistiški piešiniai, ilgalaikis reklamos poveikis sukūrė dar vieną Kalėdų Senelio vaizdinį: linksmai išsišiepusio, barzdoto, sočiai pavalgiusio ir atsigėrusio nedidelio ūgio senioko. Taip atsirado mūsų dabartinio Kalėdų Senelio vaizdinys. Ratas užsidarė. Šv. Mikalojus, kuris kadaise nuoširdžiai grūmėsi su senovės Graikų dievais ir pagoniškąja religija, praėjus 1,5 tūkstančio metų daugumos krikščionių galvose pavirto „Coca Cola“ ir supermarketų prekes transportuojančiu Santa Klausu...

Sakote, kad tikrasis Kalėdų senis gyvena Laplandijoje? Suomiai vieningai pasipriešino plintančiai amerikoniškai Santaklausiškai „okupacijai“. Įvertinusi grėsmes savo tradicijoms, suomių vyriausybė nusprendė sustiprinti savo tautinio Joulupukki įvaizdį. Ėmėsi priemonių ir jį iškėlė į kultinį lygmenį ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu lygiu. Sukūrė reklamą – ant Korvatunturi kalno pastatė Joulupukki skirtą namą, sugalvojo ir pasauliui paskelbė Kalėdų Senio pašto adresą. Suomijos mieste Turku iš miesto rotušės skelbiama Kalėdinio Pasaulio pradžia. Bet JAV Santa Klausas nenori užleisti pozicijų ir jau užtikrintai keliauja už Europos ribų. Turkijos Demros mieste pastatytas paminklas šv. Mikalojui, tačiau ant postamento stovi ne išmintingas vyskupas, o... kokakolinis Santa Klausas. Net superkonservatyviame ir, kaip žinoma, krikščioniškų Kalėdų nešvenčiančiame Izraelyje jau pasirodė atvirukai su Santa Klausu, tik vietoje raudonos kepurės, jam ant galvos puikuojasi žydiška jarmulka!

Kokias vertybes naikina Santa Klausas? Etnologai sutaria, kad nei rusų Senis Šaltis, nei lietuviškas Kalėda yra niekaip nesusiję nei su šv. Mikalojumi, nei su komerciniu Santa Klausu. Dabartinė šventimo forma įsigalėjo slaviškų tradicijų įtakoje, tęsiama vakarų kultūros įtakoje: Lietuvoje Kalėda virto Kalėdų Seneliu, Seniu Šalčiu, o vėliau Santa Klausu. Vyresniajai kartai iš vaikystės gerai pažįstamas Senis Šaltis, vaizduotas su ilga balta barzda, elnių kinkiniu ir nepamainoma dukrele Snieguročka šalia. Jis atvykdavo per Naujuosius metus iš Šiaurės, kuri tuo metu visiems asocijavosi su Rusijos šiaure. Kitaip būti negalėjo, nes šis Senis geriau žinomas kaip Died Moroz, yra suformuotas stalinizmo laikais kaip pakaitalas anksčiau Rusijos imperijoje buvusiam populiariam šv. Nikolajui (Mikalojui). Kurį laiką kalėdinė eglutė tarybų Rusijoje buvo visai uždrausta. 1935 m. komunistų ideologai nutarė, kad turi būti kažkas, kas per Naujuosius įteiktų vaikams dovanėles. Buvo prisiminta, kad slavų mitologijoje būta šalčio personifikacijos žilo senio pavidalu. Šis dovanėlių dalintojas atsakingas už šalčio „gamybą“ visuose žiemos aplankomuose kraštuose. Toks personažas sėkmingai prigijo ir tebegyvuoja Rusijoje, Baltarusijoje bei kitose buvusiose respublikose, išskyrus Pabaltijį. Ukrainoje jis priimamas prieštaringai: nepalankiai į jį žiūri graikų apeigų katalikiška ukrainiečių bažnyčia. Stačiatikiai, nepaisant pagoniškos mitologijos ir burtininkavimo elementų, esančių šiame Senyje, laiko jį natūralia ir teigiama liaudies mitine figūra. Įdomi ir Snieguolės funkcija – tai erotizuotas personažas, atsiradęs iš Žiemos ir Šalčio meilės ir žūstąs prabudusios meilės karštyje… Tiek rusų Senis Šaltis, tiek mūsų Kalėda yra autentiški folkloriniai personažai laikui bėgant pakeisti religijų ir politikų. Verslo pajėgomis ir dėl kultūrinio išprusimo stokos vos tik Laisvę atgavusią Lietuvą, nesuspėjusią prisiminti savo Senio Kalėdos, apleido Seniu Šalčiu vadinto raudonnosio rusų Diedo Morozo pajėgos, bet tuoj į jo vietą nusileido amerikoniškai dzinguliuojantis Santa Klausas.

Atraskime lietuviškąjį Senį Kalėdą

Savojo lietuviškojo Kalėdų Senio vaizdinio ištakose aptinkame įdomių dalykų – ne vieną kalėdinį persirengėlį, o visą jų būrį. Dažnai jie veikia įvairiose kalendorinėse šventėse, nes tuometinė žmonių pasaulėžiūra buvo gana vientisa. J. Vaiškūnas – etninės kultūros gaivinimo, t.y. mūsų savitumo politikos kūrėjas – teigia, kad seniausi kalėdiniai persirengėliai buvo zoomorfiniai, jų buvo 12. Vėlesnėse kalėdinėse tradicijose iš persirengėlių būrio jau buvo išskiriama ir sureikšminama kokia nors viena kaukė, pavyzdžiui gervės, žirgo – šyvio, meškos, ožio ar keistokos būtybės dadulio (dėdulio)... Per Kalėdas kaukėti persirengėliai tempė iš kaimo į kaimą daužydami lazdomis kelmą arba kaladę, o po to džiaugsmingai ją sudegindavo, kaip blogio ir tamsos įsikūnijimą. Tai atlikus buvo džiaugsmingai sveikinami ir laiminami namai, žmonės ir gyvuliai. Persirengėlių eisena aplankydavo kiekvieną sodybą, laimino ir linkėjo skalsos ir laimės namų šeimininkams. Manoma, kad tiek Kalėdų, tiek Užgavėnių kaukėti persirengėliai gali būti istoriniuose šaltiniuose paliudyto lietuvių Saulės vadavimo mito ir naujametinės pasaulio tvarkos atkūrimo apeiginiais įkūnytojais. Pagrindinis Saulės vadavimo mito veikėjas yra tapatinamas su Saulę nukalusiuoju dieviškuoju kalviu Teliaveliu. Tautosakoje apdainuojamas Kalėda ir vėlyvasis Kalėdų Senis greičiausiai yra būtent šio mitinių Saulės vaduotojų būrio svarbiausio veikėjo folkloriniai ir etnografiniai atitikmenys. Senio Kalėdos kalėdojimas atitinka mitinių Saulės vaduotojų lankymąsi žmonių namuose, pranešant bendruomenei, kad Saulė išvaduota iš tamsos jėgų nelaisvės ir pasaulio tvarkos atkūrimas pradėtas. Kalėda svarbią reikšmę skyrė geram žodžiui – kalėdiniams sveikinimams bei linkėjimams. Jis nedalino daiktinių dovanų, greičiau atvirkščiai – už savo antgamtines dovanas Kalėda pats buvo apdovanojamas. Tikėta, kad linkėjimai gali išsipildyti už juos atsidėkojus. Žodžių paveikumui sustiprinti namų kampus apiberdavo javais, vaikus apdovanodavo riešutais... Dar XX a. pradžioje tebebuvo gyvas senovinis persirengėlių kalėdojimo paprotys. Kalėdotojų sveikintojų vaikštynės užsitęsdavo iki pat Krikštų (sausio 6 d.). Norėdami Kalėdų Senio įvaizdžiui sugrąžinti tautinį lietuvišką savitumą, turėtumėm labiau atskleisti jo, kaip legendinio Saulės vaduotojo, kaip mitinio didvyrio pasaulio šviesos ir tvarkos atkūrėjo Saulės sugrįžtuvių laiku lankančio ir šventais žodžiais bei linkėjimais laiminančio mūsų namus, vaidmenį. Šalia Kalėdos galėtų veikti ir kiti tradiciniai kalendorinių apeiginių švenčių persirengėlių vaikštynių dalyviai. Tik prisiminę ir nūdienos poreikiams pritaikę savus senus papročius būsime patrauklūs ir įdomūs sau patiems, savo vaikams ir kitiems. Laikas tikrajam Seniui Kalėdai sugrįžti į šventes Lietuvoje.

Metų kaitos laukimas

Daug dėmesio gruodžio mėnesį skiriama ilgaamžėms girių gyventojoms - eglėms. Jos gyvena iki 500 metų. Nors eglė laikoma amžinai žaliuojančiu, nemetančiu spyglių medžiu, tai - apgaulė. Mes nepastebime, bet ši puošeiva kas 3-9 metai atnaujina savo drabužį, todėl ji visuomet sodriai žalios spalvos. Eglės suknia tarsi dvigubo mezgimo: šviesūs nėriniai pinasi su tankia ūksme. Kol jos jaunos, visiškai netrokšta saulės. Dažnai eglė vadinama ir muzikos medžiu: iš jos daromi smuikai. Smuikus gaminantys Aukštaitijos meistrai juos meiliai, lyg mylimąsias, vadina smuikėmis... Tautosakoje tai žemės jėgas parodantis ir simbolizuojantis medis. Ji buvo naudojama beveik visose šeimos šventėse. Per vestuves Aukštaitijoje iš papuoštos eglės jauniesiems buvo daromas sodas. Manyta, kad šiaudų sodai - vėlių, globojančių namus, būstas, o jauniesiems lemtį lemia gyvas medis. Per laidotuves jos šakelės ir šiandien išlydi į Anapus... Vėlesniais laikais daugelyje Europos kraštų, o po reformacijos ir Lietuvoje, buvo puošiamos Kalėdų eglutės. Eglių, kaip ir kitų spygliuočių medžių, seniau nesodindavo sodybose, nes tikėjo, kad kiemas, kuriame jos auga, niekad skolų neišsimokės... Vėliau jos atsirado šiaurinėje kiemo pusėje, kad apsaugotų sodybą nuo šiaurių vėjų. Klimatologai prognozuoja, kad taip šylant klimatui po keleto šimtų metų mūsų kraštuose jų gali nebelikti...

Kūčių vakarui ruošiamasi nuo vasaros: šienaujama, riešutaujama, spanguoliaujama, paliekami gražiausi obuoliai. Iš šiaudų, gilių, kaštonų daromi žaisliukai, duonai malami švieži miltai. Kaimynai ir namiškiai vieni kitų atsiprašydavo. Vyresnieji parnešdavo eglutę, o šeimininkės visą dieną gamindavo maistą. Krosnį kurdavo net du kartus: ruošdavo maistą vakarui ir šventėms - Kalėdoms. Visos pirkios kvepėdavo... O ką valgydavo tą dieną moterys? - niekas nežino... Gal jos iš tikro nieko nevalgydavo, bet kaip skaniai paruošti maistą jo neragavus?.. Sutemus visi eidavo į pirtį (pirma vyrai, po to moterys) ir laukdavo patekant Vakarės. Tuomet sėsdavo prie baltai uždengto stalo. Regis tokia krikščioniška tradicija, o tiek daug gamtameldiškų elementų... Taip tik mūsų Lietuvoje! Advento rimtį, laukimą vainikuoja Kalėdų džiaugsmas - ypatingos santarvės džiaugsmas. Tiek atlaidumo kitaip mąstančiam, tiek realios pagalbos mažiau turinčiam, tiek atidos savo dvasiniam atgimimui...

Ant slenksčio ir Naujieji. Pasakojama, kad šią naktį prisikelia mirusieji. Štai Švenčionyse, sakoma, buvęs Napoleono namas, kur jis pietavęs. Ir dabar vyresni žmonės pasakoja, kad per Naujuosius, apie dvyliktą jie kartais matydavę, kaip Napoleono šmėkla rankomis plaikstėsi, komandavo savo kariams... Labanoro girioje Naujųjų išvakarėse, kurdami pirties krosnį, įmesdavo liepinę (meilės deivės Mildos medžio) pliauską, reiškiančią santarvę šeimoje, draugystę su kaimynais. Siekdami sužinoti visas žemės paslaptis, žmonės į kubilą iš anksto pamerkdavo beržo šakų, surišdavo vantą. Ja vanodavosi iki 23 valandos.

Fantazija Naujųjų metų nakties stebuklui suteikia laiko rakto galią: praeitis tampa tamsiosios mūsų pusės kalėjimu, o tąnakt atsiveria vartai į naujas viltis, naujas jėgas. Naujo gyvenimo iliuzija tampa tokia reali..., bet vis tiek geriau tikėti nei netikėti niekuo...

Šiomis švenčių dienomis sveikinkime vienas kitą, linkėkime laimės ir sėkmės, to paties tikėkimės iš kitų. Tas laikas - lyg apsivalymo filtras, takoskyra, atskirianti praeitį ir ateitį. Ateitis tampa lūkesčiu. Prabėgusiuose metuose paliekame nuoskaudas, praradimus ir keliaujame į naujų tikėjimų fiestą.

Dalia SAVICKAITĖ