Dvi mažo kaimelio šeimos, gyvenusios labai netoli viena kitos, puikiai sutarė: vieni kitiems talkino ūkio darbuose, kartu šventes šventė, į bažnyčią važiavo, vieni kitų vaikus krikštijo. Tiesa, jų sodybos buvo atskirtos gal senolių sodintų labai aukštų eglių juosta, todėl abiejų šeimų nariai negalėjo matyti vieni kitų namų, bet, reikalui esant, galėjo susišūkauti. Dažnai būtent taip ir padarydavo: kam eiti į kaimyno namus norint pakviesti jį į talką, jei galima tiesiog garsiai šūktelėti ir ateis.

Abiejų šeimų vaikai kartu žaisdavo, nuo kalniuko rogutėmis važinėdavo, pilis iš sniego statydavo, kartu į mokyklą eidavo. Dažnai kartu ir tėvų nurodytus darbus dirbdavo, juk smagiau viename būryje.

Tokia graži, beveik idiliška, draugystė tęsėsi iki to laiko, kol abiejų šeimų vaikai suaugo. Gal ir šis faktas santykių tarp šeimų nebūtų pakeitęs, bet atsitiko nenumatytas dalykas: vienos šeimos dukra Adelė pamilo kitos šeimos Juozą. Ir tai dar būtų buvę nieko blogo, jei įsimylėjėliai nebūtų pareiškę noro tuoktis. Kai šitą žinią abu pasakė savo tėvams, prasidėjo nenumatyti dalykai...

Juozo motina prieštarauti neleidžiančiu balsu garsiai išrėkė, kad Adelė tikrai nebus jos marti. Atseit, ne tokios žmonos savo sūnui linkėjusi. Tėvas bandė žmoną perkalbėti, juk, sakė, tiesiog akyse užaugusi mergaitė, gerai žinomi padorūs tėvai, tai, esą, ko dar galima norėti, bet motina buvo kategoriška – ne ir baigta...

Tai žinodama „pasišiaušė“ ir Adelės mama: ach, jums marti netinkama, o tai ką, nežinote, kad ir jūsų sūnus ne stebuklas. Nereikia mums tokio žento...

Šeimų neapykanta augo ne dienom, o tiesiog valandom. Vieni kitus kaltino ir būtais, ir nebūtais dalykais, liovėsi bendrauti, griebėsi net šmeižto...

Viskas baigėsi tuo, kad po poros metų Adelė ištekėjo už tolokai gyvenančio Benjamino, o Juozas, dar ilgokai senberniavęs, irgi vedė moterį iš kito rajono pakraščio...

Abi įsimylėjėlių tėvų šeimos nesusitaikė netgi tada, kai tėvų išskirti vaikai savas šeimas sukūrė...

Užtat po šiek tiek daugiau nei dvidešimt metų istorija, galima sakyti, pasikartojo. Atsitiko taip, kad vienos aukštosios mokyklos inžinierinės pakraipos studijų programos studentai (daugumoje vien vaikinai) į kažkokį renginį sumanė pasikviesti merginų. Tam labiausiai tiko filologės... Ten Nijolė ir susipažino su Virginijumi.

Ilgokai abu jaunuoliai šiai pažinčiai neteikė didelės reikšmės. Tuo labiau, kad abu buvo labai užsiėmę, nes po paskaitų abu užsiimdavo vadinama laisvalaikio veikla: Virginijus lankė rankinio treniruotes, važinėjo į varžybas, o Nijolė daug laiko praleisdavo su knyga, lankė spektaklius, kartais ir į kiną nueidavo, nors nelabai jį mėgo.

Žinoma, buvo ir neplanuotų susitikimų tiesiog gatvėje, universiteto kieme ar kokiame nors parke. Vėliau susitikimai ėmė dažnėti. Atsirado bendrų temų pokalbiams, netgi bendrų draugų.

Kartą Nijolė pakvietė Virginijų ateiti pas ją, nes norėjo pavaišinti naminiu pyragu, iškeptu jos mamos. Sulaukusi svečio mergina išvirė arbatos, atpjovė po didelį gabalą cinamonu kvepiančio pyrago draugui ir sau. Bevalgant Virginijus paprašė Nijolę papasakoti apie tėvus, brolius seseris. Čia ir paaiškėjo, kad Nijolė – viena iš trijų Juozo dukrų...

Virginijus ilgokai nenorėjo patikėti likimo akibrokštu, bet faktai buvo negailestingi. Tada jis merginai prisipažino esąs vienturtis Adelės sūnus...

Emocijos per kraštus veržėsi. Nusivylimas buvo toks, kad atrodė, jog beviltiška tęsti draugystę. Beveik taip ir atsitiko: pora ilgą laiką nebesusitikinėjo. Tik praėjus beveik metams Nijolė paskambino Virginijui ir pasveikino su jubiliejiniu gimtadieniu. Pokalbis nesimezgė. Mergina tiesiog kažką palinkėjo ir atsisveikino. Po keleto mėnesių Virginijus pasveikino Nijolę baigus mokslus. Tada vėl kažkuris kažkuriam paskambino. Pamažu draugystė atsinaujino...

Kai abu įsimylėjėliai, nutarę susituokti, savo sprendimą pranešė tėvams, tie, žinoma, susidomėjo, kas tas būsimasis žentas ir kas ta būsimoji marti. Kai jiems buvo išaiškinta, vadinkim taip, šeimos genealogija, beveik pasikartojo kažkada buvusi situacija: ir Juozas, ir Adelė santuokai nepritarė. Buvusi dviejų šeimų nesantaika perėjo į kitą lygmenį...

Nijolė ir Virginijus nepaisė tėvų prieštaravimų. Susituokė be jokių iškilmių, be pamergių ir pabrolių. Tebuvo tik santuokos liudininkai. Jie, jaunavedžiai ir dar pora draugų pavakarieniavo restorane, ir šventė tuo baigėsi. Nei Nijolės, nei Virginijaus tėvai vestuvėse nedalyvavo, jaunųjų net nepasveikino...

Nors jaunos šeimos gyvenimo pradžia, švelniai tariant, buvo nelabai sklandi, tolimesnis gyvenimas, žinoma, pasakos nepriminė, bet buvo pakankamai sėkmingas. Abu dirbo, stengėsi užsidirbti pinigų būstui, o tėvus lankydavo retokai. Be to, Virginijus pas saviškius važiavo vienas, o Nijolė – viena pas saviškius. Tiesa, nebuvo atvejo, kad vieno ir kito tėvai būtų pasisiūlę jaunai šeimai padėti. Net anūkams jokių dovanėlių neįdėdavo.

Pirmą kartą Nijolė su vyru nuvažiavo į jo tėvų namus tik tada, kai mirė jo tėvas. Netgi tada Virginijaus motina marčią ignoravo. Net nepasisveikino. Netgi likusi našle Adelė neatleido sūnui už vedybas be jos palaiminimo.

Po ketverių metų mirė ir Nijolės mama. Jos tėvas Juozas žentui irgi nerodė jokio švelnumo, bet ir nešnairavo į žento pusę. Nuoskaudų slenkstį jam buvo sunku perlipti, nors, manau, puikiai suprato, kad nei Nijolė, nei Virginijus nekalti dėl neišsipildžiusios jų meilės istorijos...

Na, o dabar apie neįtikėtiną dalyką – sulaukę septyniasdešimtmečių, Adelė ir Juozas apsigyveno kartu. Kas du našlius stumtelėjo nors senatvės dienas praleisti kartu, kažkiek atsigriebti už prarastą laiką, šiandien nežinoma. Žinoma tik tiek, kad tie taikdariai buvo tikrai ne jų vaikai.

Abu senoliai sugrįžo į savo gimtąjį kaimą, kur abipus dar labiau paaugusių eglių sienos iki šiol buvo tušti abiejų jų tėvų namai. Žinoma, apsigyveno viename jų – Adelės tėvų namuose. Taip burtai lėmė.

Pamažu šiltėja santykiai su Nijole ir Virgilijumi. Nei jų šeima, nei tėvai stengiasi nesigręžioti į praeitį, neprisiminti nemalonių dalykų, pamiršti nuoskaudas ir nesutarimus.

Ilgas kelias į laimę, galima sakyti, įveiktas...

Genovaitė ŠNUROVA