Ąžuolai vidur lauko vieni pasiliko tada, kai žmones iškėlė gyventi kitur. Kažkada jie ženklino kiekvieną trobą, kiemą, kiekvieną kelio linkį. Dabar ąžuolai stovi lauke lyg pasiklydę. Lyg kažkieno pamiršti.

Visi jie gyvi ir sveiki. Tik vieno vidus kiaurai išdegė, kai piemenys greta susikūrė laužą ir nepamatė rusenančios medžio žievės.

- Visa šerdis išdegė... – sakau žiūrėdamas juodon ertmėn.

- Tikrai, širdies jau nebėr, - pritaria akį prie plyšio ąžuolo šone priglaudusi dukra.

- Reikia sakyti - šerdis, nes medžiui ji svarbiausia. – Taisau dukros kalbą aš.

- O aš žinau, kad svarbiausia – širdis! Juk be širdies net ąžuolas negyvens... – pritaria man ji.

Smagu, kad abu mes teisūs. Tik nesmagu, kad ąžuolas negyvens.

Selemonas PALTANAVIČIUS

Nuotrauka autoriaus