Jėzus skatina stebėti... Įsižiūrėti ne tik į aplinką ar metų virsmą. Jam kur kas svarbesnė žmogaus širdis. Esame kviečiami įsižiūrėti į savo tikėjimą, į bendruomenės kasdieninį krebždėjimą, į visus ir visokius dvasios krustelėjimus.

Mėgėjų žvejybos taisyklėse labai aiškiai apibrėžta „per mažų“ žuvų apsauga: štai sugavai iki 75 centimetrų ilgio šamą, iki 50 centimetrų lydeką ar 45 centimetrų vėgėlę – paleisk! Be to, gali sugauti ne daugiau kaip 1 šamą, 2 lydekas, 3 vėgėles... O ką daryti, jei žuvis yra labai labai didelė? Rekordinė?

Tik iš šalies gali atrodyti, kad paukščių, susirinkusių prie lesyklos, gyvenimas geras ir saugus, o iš tikrųjų pavojų daug. Dažniausia prie lesyklų mėgsta patūnoti pasislėpę katinai. 

Gražus Švenčionių kraštas su nepakartojamo grožio miškais, su garsiomis Labanoro sengirėmis, Žeimenos slėniais, sveikata alsuojančiais pušynais. Puikūs, skaidrūs ir žuvingi ežerai savo vandenimis maitina šaltiniuotus upelius, platūs toliai, nusagstyti mažais ežerėliais. Miškuose gausu žvėrių, ežeruose – vandens paukščių. Vasaros metu grybingi miškai sutraukia daug grybautojų, uogautojų, net iš tolimų miestų. Visa tai – gamtos dovana, kurios mes, vietiniai, dažnai ir neįvertiname.

Beveik visi žmonės vienaip ar kitaip vaikystėje negaudavo reikiamo dėmesio – tėvai arba per daug užsiėmę darbu, jų pačių santykių problemomis, stengėsi kažką iš vaiko padaryti... Taigi vaikui negaunant dėmesio iš tėvų, jis palaipsniui, diena iš dienos, bando tokį dėmesį gauti kažkur už šeimos ribų – kieme, tarp vaikų, darželyje, mokykloje. Šis dėmesio poreikis, įveltas į sąmonę, pamažu priveda prie to, kad žmogus nepastebi, kaip nustoja gyventi savo gyvenimą, viskas, ką daro, veda jį į priklausomybę nuo kitų žmonių. Būtent todėl dauguma žmonių nesijaučia gerai vieni, net ir trumpalaikėje atskirtyje jaučiasi „alkani“. Kai žmogus priklausomas nuo kitų visame kame, ką jis daro? Pas jį atsiranda lūkesčiai, lūkesčiai pritarimui, lūkesčiai, kad žmonės atsakys tuo pačiu. Bet žmonės neatsako. Kodėl? Nes jie taip pat tikisi daugiau. Jie sukasi tame pačiame rate, lūkesčių ir kančios rate dėl neišsipildžiusių lūkesčių.

Švenčionių rajono savivaldybėje iš viso 1,4 tūkst.gyventojų dar nėra sumokėję žemės mokesčio (51 tūkst. eurų). Šiais metais savivaldybėje mokestį turėjo sumokėti 7,3 tūkst. gyventojų (348 tūkst. eurų), iš kurių laiku tai padarė apie 4,9 tūkst. (247 tūkst. eurų).

Sėdžiu draugo pirtelėje (čia aš ne praustis atėjau, o tiesiog pagyventi kol leis, nes daugiau neturiu kur prisiglausti) ir tarsi aštria, karštame vandenyje išmirkyta pušine vanta pats save vanoju. Skaudžiai plakiau tol, kol „išplakiau“ prisipažinimą (retai taip būna), kad mokydamas gyvenimo tiesų kitus, pats jomis nesivadovavau. Maža to, galima sakyti, jog gyvenimo pabaigoje pasielgiau taip, lyg šešiolikinis paauglys, dar neragavęs gyvenimo druskos, dar nesutikęs nelabai sąžiningų žmonių, savo kailiu dar nepatyręs meilės potvynių ir atoslūgių.

2021 m. sausio 1 d. – 2021 m. lapkričio 30 d. laikotarpiu Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Švenčionių priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba iš Bendrojo pagalbos centro Vilniaus skyriaus gavo 239 pranešimus apie įvykius Švenčionių r. sav. teritorijoje. Iš jų 94 pranešimai buvo gauti apie kilusius gaisrus ir 82 pranešimai – apie pagalbos suteikimą. Kiti pranešimai buvo nepagrįsti, nes priešgaisrinės gelbėjimo pajėgos nebuvo reikalingos arba jų pagalba suteikta kaimyniniame rajone.

Praeitą sekmadienį eidamas Adutiškio gatve prie Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijos pamačiau ne „paguldytą policininką“ bet paguldytą šviesoforą. Gulėjo ir gal desėtkas apsauginių stulpelių. Kažkam ši plati gatvė pasirodė perdaug siaura.

Noriu kelias pastabas pasakyti apie dzūkus ir dzūkavimą. Šios dienos požiūriu, dzūkais galima laikyti:

a) visus pietryčių Lietuvoje (vadinamoje Dzūkijoje) gimusius ir augusius žmones, nepriklausomai nuo to, ar kalbėdami jie dzūkuoja, ar nedzūkuoja;

b) visus Šiaurės Rytų Lietuvoje gimusius ir augusius žmones, kurie kalbėdami dzūkuoja.

Kartu noriu pastebėti, kad jei kas nors savęs nelaiko dzūku (tiek „a“, tiek ir „b“ atvejais), tai jo niekas ir neverčia savęs tokiu laikyti. Mano nuomone, svarbiausia čia yra ne tai, kuo žmogus pats save laiko, o kitkas - ar kalbėdamas jis dzūkuoja ar nedzūkuoja.