Fermas griovė už europinius

Griauti – tai ne statyti! Šis populiarus sąmojis rimtai užvaldė rajono valdžios galvas. Pirmiausia nugriovė kelių niekieno fermų griaučius. Neblogai išėjo! Griovimui buvo skirta projektinių lėšų, kuriomis dosniai sumokėta vienai rajono firmelei (redakcija turi duomenis). Firmelė pasirodė suktai išradinga. Susižėrė apie 100000 už pastatų nugriovimą, taigi ir statybinių atliekų sutvarkymą, ir iš to dar uždirbo. Sakysite, kaip tai įmanoma? Kai geruoju su valdžia, viskas įmanoma. Statybines atliekas prakalė savivaldybės įmonei. Kiek kam kliuvo, žino tik sandorio dalyviai ir šešėliai...

Kur mero Rimanto Klipčiaus rinkiminis pažadas atpiginti šiukšles?

Kaip ir prognozavome, Naujųjų išvakarėse rajono valdžia pakišo gyventojams „kiaulę“ - be jokio rimto pagrindo pakėlė šiukšlių išvežimo kainas. Ir ne keliais procentais, o iš karto – iš peties – beveik trečdaliu. „Švenčionių švaros“ atliekų surinkimo ir tvarkymo įkainis padidintas 27,2 proc., o Pabradės komunalinio ūkio – 4,4 proc.

Buvo sausio 14-osios naktis. Gyvenau atokiame Labanoro apylinkės kaime. Per televizijos žinias, vardijant žuvusiųjų prie televizijos bokšto pavardes, išgirdau Igno Šimulionio pavardę. Nepatikėjau. Pagalvojau, kad ne taip išgirdau. Apsirengiau šilčiau ir išėjau pas kaimyną už 2 kilometrų, nes jis turėjo telefoną, kad paskambinčiau į Vilnių, į namus, kad sužinočiau teisingą informaciją. Vyras Petras patvirtino – žuvo Nijolės Šimulionienės sūnelis Ignukas. Žinia trenkė perkūnu. Išbėgau iš kaimyno trobos ašarodama.

Šiemet sukako 30 metų nuo tragiškų, lemtingų, Lietuvos žmonių krauju aplaistytų, tačiau padėjusių apginti nepriklausomybę atstačiusios valstybės laisvę ir suverenumą. Kaip ir kasmet visa Lietuva žuvusiųjų atminimą pagerbė pilietine akcija „Atmintis gyva, nes liudija“, aštuntą valandą ryto uždegant languose žvakutes – vienybės ir vilties ženklą. Tuo pačiu palaikant ir medikus, kurie grumiasi su nematomu šiandienos priešu – klastingu koronavirusu.

Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) vadas Rustamas Liubajevas 2021 m. sausio 5 d. įsakymu Nr. TE-9 Sergejų Golosujevą (Sergej Golosujev) nuolat vadovauti VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Pavoverės pasienio užkardai paskyrė nuo 2021 m. sausio 11 d. 

Kiekvienas knygos autorius savaip žavus – vieni mus pakeri minties raiška, kiti – lengvu stiliumi, rodos, švelniai nuvilnijančiu per sąmonę, treti – žavi gebėjimu panardinti kasdienes problemas, išvelėti gaivia tekančio laiko srove, kiti mums atskleidžia Būties prasmę, nes savo mintimis, skatina stabtelėti ir susimąstyti...

- Ar girdėjai: dar bus žiema. Radijas sakė... - barbenu į lango stiklą ir pranešu žvirbliui. Jis tupi sau pašiaušęs plunksnas ir snapu traiško pusryčių likučius. - Tu nebijai?

Dažnas akylas gamtos mėgėjas yra matęs žiemą keistai  atrodančių ąžuolų: kai visi medžiai jau seniai būna numetę lapus, ant kai kurių ąžuolų šakų vis dar tvirtai laikosi sudžiūvę lapai. Dar atidesni stebėtojai   mato  ne tik ąžuolus, bet ir bukus ar skroblus, kurie taip pat, gerokai įsibėgėjus šaltajam metų laikui, nenumeta lapų.  

„Tiek tos mantos, kiek iš epušės lentos“. „Įsižiūrėjo, kaip velnias į epušę...“ Kiti mūsų medžiai nenusipelnė tokių negražių patarlių ir negerų prietarų, tik drebulė. Pasak legendos, Judas, išdavęs Kristų okupantams romėnams, sąžinės graužiamas, pasikorė ant drebulės, mat kiti medžiai, priėjus Judui, pakeldavo šakas ir jis negalėjo jų pasiekti. Tik drebulė nepakėlė žemutinių šakų. Nuo to karto ji liko „minkštos širdies“, kuri, neilgai pagyvenus, ir visai sugenda...

Sveiki naujais metais. Pagalvojau, kad pirmas šių metų darbelis turėtų būt linksmas, ir nuėjau į dirbtuvėles tokio gaminti. Kadangi turiu įsteigęs puikiai veikiantį ir gan artimai bendraujantį klubą pavadinimu „Robotuko Klubas“, tai ir sugalvojau pagaminti linksmą, kaip ir jo nariai, Robotuką. Pats klubas labiau orientuotas į brandesnio amžiaus žmones, tai ir linksmumas labiau suprantamas.