Nemokama pagalba
| 2025 m. gruodžio 12 d. |
Iš tėvų išmoktų atjautos, gailestingumo pamokų Teresė Matukienė nepamiršo visą gyvenimą
Dažnai klausiame savęs, ar yra Dievas. Manau, šis klausimas net didžiausiam ateistui iškyla. Vienas žymiausių VIII – IX amžiaus vokiečių kompozitorių pianistas Liudvikas van Bethovenas rašė: „Nėra nieko kilnesnio, kaip ateiti prie Dievo ir Jo dieviškumo spindulių, skleisti juos tarp žmonių.“ Šitie žodžiai labai tinka Teresės Matukienės, neseniai paminėjusios gražią sukaktį, gyvenimui apibūdinti, nes visas jos gyvenimo kelias nuo vaikystės neatsiejamas nuo tikėjimo Dievu, jo malonėmis ir noro dalintis gerumu su kitais. Ji ne tik gieda Švenčionių Visų Šventųjų parapijos bažnyčios chore, bet ir aktyvi Carito veikloje, o nuo 2014-ųjų, kai šioje bažnyčioje įsikūrė Karalienės Marijos legionas, aktyvi jo narė, pirmininkės pavaduotoja.
Aklieji PRAREGI
Pagal Matą 11,2-11 Jonas, išgirdęs kalėjime apie Kristaus darbus, nusiuntė savo mokinius jo paklausti: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito? “Jėzus atsakė: „Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką čia girdite ir matote: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena. Ir palaimintas, kas nepasipiktins manimi“.
Pasidalinome - dabar vienykimės
Adventas – tai šviesos, ramybės, tylos laukimas. Vaikystėje – dovanų toškimas. O dabar – ir taikos viltis. Norėčiau, kad visi, kas galite gruodžio 18 d. 15 val. Švenčionių bibliotekoje susitiktumėme pasidalinti laukimu ir gerais žodžiais. Bus ir tortas. Jeigu nepatinka, ką rašau, bus proga man viską pasakyti. Tikrai klausysiu ir bandysiu suprasti.
„Stiklo kalnas“
(Kas trukdo (7))?
Cirkliškio seniūnija prieš šventes štai taip „pasipuošusi“...
„Stiklo kalną“ papuošiau „girliandomis“ iš surinktų aplinkui padangų, kad žvėreliams būtų saugiau ir tvarkdariams patogiau, jei kada nors malonėtų atlikti savo darbą, už kurį, beje, gauna pinigus iš bendro rajono biudžeto. Tiesą pasakius, efektyviau būtų panaikinti blogio priežastį ir užversti įvažiavimą į mišką akmeniu su informacine lentele apie buvusį „siauruką“, kaip tai yra toliau palei kelią. Jei kas paprieštarautų, kad ūkininkams reikalingas pravažiavimas, atsakysiu – nuo kelio Švenčionys – Švenčionėliai pasukus į Pagulianką pravažiavimas yra iki visų laukų, iki pat „siauruko“ ir, kiek žinau, buvo toliau per mišką tiesiai į tą patį keliuką į Margumiškį, dėl kurio aš taip atkakliai „pramogauju“.
Iki lemputės
Dabar vakarai jau ilgi ir tamsūs, tai eidami kur būtinai naudokite atšvaitus. Jei važiuojate keliu dviračiu – gražiai mirksinčią lemputę, kad iš tolo jus matytų. Dar privalo būti atšvaitai ant visų to dviračio ratų ir šonų. Neseniai mačiau dviratininką, kurio batai net kibirkščiavo, kai tas mynė pedalus. Tokio fejerverko tikrai ilgai nepamiršiu. Jei važiuodamas automobiliu priverstinai sustoji – tempk iš bagažinės trikampį su atšvaitais ir įjunk mirksinčias šviesas. Pasenusi technologija!
Nakties kalbėjimas
Čia pat žiema, rytas priartėjo prie vakaro ir dienai laiko beveik nebelieka. Tačiau naktis gyvena gražiausią savo metą – ji dar ilgėja, tamsos visiems iki valios miegoti, ilsėtis... Kažin, ar naktis tokia pat tyli, kaip diena – jei nutinka orai be vėjo, tyluma net spengia ausyse. Dieną visi kruta, čeža, ir vis tiek tylu. O naktį? Kas tą gali žinoti?
Skirtumas
Humanoidinis robotas „AgiBot A2“ nuėjo daugiau kaip 100 km atstumą. Na ir kas? Kadaise mūsų seneliai pėsti nueidavo iš Švenčionių apylinkių iki Vilniaus, ten aplankydavo Aušros vartus, Kalvarijas, turguje nusipirkdavo skanių pyragų ir laimingi grįždavo namo. O ką šitas padarė naudingo? Jis, pasirodo, pasiekė Gineso rekordą!
Apie šviesą...
Pažiūrėjau statistiką. Matyt, visiems žiūrintiems į gimimų skaičių mūsų šalyje - „iki lemputės“. Jokio progreso. O gal lempučių per daug. Prie balanos gimstamumas būdavo didesnis, nes balanas taupydavo. O lemputė? Ji šviečia, kol yra elektros. O ją jau beveik nuo kiekvieno stogo rieškučiomis semia. Tai kur čia apie gimstamumą begalvosi - šviesk, švieski man vėl! Švieski naktį, švieski dieną! Ir kas geriau - kai gatvėje šviesos šviečia visą naktį, ar kai jų visai nėra? Izidorius KIMSĖNAS
ATVIRUMO VALANDĖLĖ. Genuose užkoduota nelaimė
Mano kaimynė Jolanta tikrai nebuvo gražuolė, bet viską atpirkdavo jos linksmumas, nuo veido niekada nedingstanti šypsena, neeilinis sugebėjimas bendrauti tiek su vaiku, tiek su senoliu. Kai kurie kaimo žmonės taip ir sakydavo, kad jeigu kažkas slegia sielą, tai eik pas Jolantą, išsipasakok nieko neslėpdamas, savęs neteisindamas, nuskriaustuoju neprisistatydamas, ir „gausi išrišimą“. Ji ne tik dėmesingai tavęs nepertraukdama išklausys, po to keletą minučių patylės ir tars savo žodį. Tokį žodį, kuris, rodos, perskros kiaurai, palies netgi pačias jautriausias sielos stygas, netgi nepasakytas mintis išvilks į dienos šviesą, o tada apsisuks ir paprasčiausiai nueis. Žodžiu, pasakiau ką reikėjo pasakyti, o tu žinokis...
Čempionai
Adrijus Kirilovas, treneris Dainius Burokas ir Martynas Basys Šakiuose po sėkmingo pasirodymo Lietuvos graplingo čempionate.
Vėl puikiai Lietuvos grappling imtynių čempionate, kuris gruodžio 6-tą vyko Šakiuose, pasirodė Švenčionių sporto klubo „Liūto narvas“ sportininkai.
|
